Įkvėpk žodžio

„Šilkas“ - meilės istorija, lengva it naujai suverptas šilko audinys, krentantis pučiant lengvam vasaros vėjui. Knyga vos šimto puslapių, bet atsiskleidžia visu savo gražumu tiesiog idealiai ( applausi autoriui!). Galiu tik pasvajoti ir įsivaizduoti kaip šis meno kūrinys skamba originalia kalba. :)  Turbūt jau norite sužinoti kas slepiasi už šio viršelio? Kaip ir sakiau, tai meilės istorija, liečianti du skirtingos tautybės žmones, atskirtus Europos miestų, Uralo kalnų, Japonijos vandenų. Ervė Žonkūras - pasiturintis vyras, užsiimantis šilko verpimu. Tiesa, vadovauja ne vienas, su draugu Barbadju (jei prisimenu teisingai). Deja, jų šilkaverpius užpuola liga, dėl ko jie vienas po kito ima žūti. Tam Ervė yra pasiunčiamas į Japoniją, kuris tuo metu jiems buvo nežinomas kraštas. Ten jis ir sutinka ją . Na, o ji yra Japonijos miesto įtakingo žmogaus moteris, visada esanti šalia. Tiesa, mergina nėra japonė, priešingai - europietė, mergaitišku veidu.  Klausite kur visas žavesys? Paslapt

Šį kartą skaičiau lengvą, trumpą „skaitinuką“ - „Trečias gyvenimas“. Kadangi šio autoriaus „Gyvenimas po klevu“ tiesiog sugraudino (bet tuo pačiu ir sužavėjo), labai panorau perskaityti ir šią.:)  Žvelgiant mano akimis, nebuvo taip gera ar graudu versti šios knygos puslapius, bet tikrai nebandau pasakyti, jog kūrinys prastas. Atvirkščiai, patiko, privertė nusišypsoti jau pirmuose puslapiuose (būtent dėl to, R. Granauskas man tapo vienu iš mėgstamiausių lietuvių autorių). Taigi, trumpai tariant, istorija sukasi apie rašytojo vaikystę ir jo jausmus, išgyvenimus, bei didelę meilę knygoms. :) Kaip ir pats autorius rašė šioje knygoje: „ Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis.“ Kas labiausiai sužavėjo, tai berniuko skaitymo būdas: paėmęs pirmąją savo gyvenime knygą, jis tiesiog verte vėrė akimis žodžius, nesigilindamas į pačio kūrinio esmę. Tik jau vėliau, jam šiek tiek suaugus ir subrendus, į mintis grįždavo perskaitytų knygų pagrindinės idėjos.  Istorijoje

Gėda net, kad tiek ilgai skaičiau šią knygą.. Bet taip jau būna, kai studijoms turi teikti pirmenybę. :)  Na va, pirmą kartą patyriau kas yra Remarko kūryba. Tiesa, dabar dar skaitau kitą jo knygą - „Dangus neturi išrinktųjų“ ir pastebiu panašumų turiniuose. Lyg ir ta pati sanatorija kalnuose, panaši meilės ir skausmo tema. Na, bet dabar apie "Draugus".  Istorija sukasi apie tris draugus: Robertą, Gotfrydą ir Oto. Kartu šie vyrai turi automobilių servisą, bei, dalindamiesi pamainomis, uždirbą duoną už taksistų paslaugas. Be abejo, romane atsiranda ir moteris, Pat, kuri palaužia kietąjį Robertą. Na, ir visa knyga rutuliojasi apie šių žmonių gyvenimus.  Kaip jau minėjau, Remarkas mėgsta įterpti slogumo, liūdnumo, net tragiškumo. Bet neatskleisiu detalių, kad išliktų įdomumas.. :} Na, o kuo šis romanas ypatingas? Pirmiausia, man labai patiko ir įsirėžė šių trijų draugų ryšys, santykiai. „Visi už vieną ir vienas už visus“ - turbūt geriausiai apibūdinantis posakis. Taip pat,

Pirma pažintis su Jonu Meku. :) Žinoma, kad man patiko. Ir tikrai dar patiks, nes nenutrauksiu mūsų pažinties.  Laiškai iš Niekur, kaip ir galite spėti, yra knyga, sudaryta iš laiškų, arba laiškučių. Galbūt kažkiek panašu į dienoraščio fragmentus, kas man patinka. O šioje knygoje aprašyta nedidelė dalis J. Meko gyvenimo, patyrimų. Autorius supažindina ir su savo artimiausiais draugais, kas sujaudino, ypač kai vienas iš jų mirė po ilgų kovų.  Vienas ryškesnis bruožas šios knygos, o ir apskritai J, Meko, tai gamtos garbinimas, aukštinimas. Nenuostabu, kadangi pats rašytojas užaugo apsuptas laukų, žemės, nes gimė ūkininkų šeimoje. Todėl laiškuose jaučiamas artumas, stiprus ryšys su gamta, kad net ir pati užsimaniau atsisėti ant šiltos vasaros žolės, laukuose ir skaityti, skaityti..  Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime.“ Artimas, šiltas ryšys su žemė, Lietuvos gamta ir visuma, kuri teikia mums tiek daug. Mano pačios šeima yra my