Jonas Mekas „Laiškai iš Niekur“

Pirma pažintis su Jonu Meku. :) Žinoma, kad man patiko. Ir tikrai dar patiks, nes nenutrauksiu mūsų pažinties. 
Laiškai iš Niekur, kaip ir galite spėti, yra knyga, sudaryta iš laiškų, arba laiškučių. Galbūt kažkiek panašu į dienoraščio fragmentus, kas man patinka. O šioje knygoje aprašyta nedidelė dalis J. Meko gyvenimo, patyrimų. Autorius supažindina ir su savo artimiausiais draugais, kas sujaudino, ypač kai vienas iš jų mirė po ilgų kovų. 

Vienas ryškesnis bruožas šios knygos, o ir apskritai J, Meko, tai gamtos garbinimas, aukštinimas. Nenuostabu, kadangi pats rašytojas užaugo apsuptas laukų, žemės, nes gimė ūkininkų šeimoje. Todėl laiškuose jaučiamas artumas, stiprus ryšys su gamta, kad net ir pati užsimaniau atsisėti ant šiltos vasaros žolės, laukuose ir skaityti, skaityti.. 

Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime.“

Artimas, šiltas ryšys su žemė, Lietuvos gamta ir visuma, kuri teikia mums tiek daug. Mano pačios šeima yra mylintį mišką, jo kvapą, žemę, todėl ir pati tai jaučiu. Ir, visgi, panašūs mes su Jonu Meku.:)

Mano vertinimas: 5/5

Kalba, žodžiai ir jų ištartis, ir skiemenų ritmas, ir muzika eina iš pat žmogaus, krašto sielos, ir pačios gilumos. Mūsų kalba neišskiriamai susirišus su mūsų visa giliausia genties atmintim, mūsų kraštovaizdžiu, oru, mūsų daukantišku būdu. Kalba yra stebuklas.