Įkvėpk žodžio

Nekantraudama ir džiūgaudama rašau apie vieną iš geriausių mano skaitytų knygų „Nežudyk strazdo giesmininko“. Tai buvo malonumas, gėris, nauda ir visi kiti teigiami žodžiai, apibūdinantys laiką, kurį praleidau su šiuo nuostabiu kūriniu. Vien gavusi ją bibliotekoje džiaugiausi, kad pagaliau pateko į mano rankas. Ir mano džiugesys buvo pagrįstas. Taigi trumpai apie kūrinį. Istorija pateikta pasakojimu iš mergaitės, Džinos Luizos Fičer, lūpų. Jos tėvas Atikus - advokatas, kuris man tapo tikru herojumi ir didvyriu, kadangi gynė teisme juodaodį. O istorija vyko laikais, kai Amerikoje ši rasė buvo ypač žeminama ir lyginama su žeme. Džina, dar vadinama Paukšteliu, žingeidi ir labai protinga mergaitė, nors dauguma moterų ją vertino neigiamai, kadangi ji nesiteikė elgtis kaip tikra ledi. Tačiau tai nenuostabu, juk vaikas augo be mamos, tik su tėčiu ir broliu. Beje, jie turėjo namų šeimininkę, kuri kartu buvo ir lyg mokytoja. Mergaitės brolis, Džimis, jos nuotykių ir kelionių bendražygis. Ta

Po ilgokos pertraukos grįžau į savo virtualią biblioteką, šįkart su Haruki Murakami knyga „Novegų giria“. Kodėl būtent šita knyga? Ne kartą skaičiau jog šis autorius yra ypač išgarsėjęs jaunimo tarpe, tad, aptikusi bibliotekoje, stvėriau. Ir mano skaitymas užtruko ilgai. Galbūt mokymąsis pailgino šį procesą, bet taip pat ir ištęstas knygos turinys. Taigi apie ką šis leidinys? Pagrindiniai veikėjai yra trys: Vatanabė, Naoko ir Midzuki. Tai trys jauni žmonės, besimokantys universitete. Visi jie pateikti įdomiai, su savu mąstymo stiliumi, tačiau labiausiai širdis linko prie Vatanabės (tikriausiai todėl, jog jam taip pat skaitymas yra malonumas). Naoko ir Midzuki dvi merginos, kurioms neabejingas minėtasis vaikinukas. Visa ši knyga išsiskyrė keistais veikėjų likimais. Mirtys, depresijos ir ligos skamba nepatraukliai, tačiau būtent dėl to Norvegų giria ir yra įdomi. Negaliu sakyti, jog tai buvo kažkas, kas mane įtraukė, tačiau pabaiga nenuvylė, nors ir buvo galima nuspėti įvykius. Tie