Įkvėpk žodžio

Dar vienas kūrinys iš mokymosi sąrašo - "Svetimas". Pirmas įspūdis, perskaičius romaną - pavadinimas tiksliai atitinka siužetą ir pagrindinį veikėją Marso. Jo gyvenimas pripildytas šalčio, abejingumo ir svetimo jausmo visam pasauliui. Mirus motinai, Marso neliūdi, negedi, tiesiog jaučia pareigą palaidoti savo gimdytoją. Kitą dieną jis jau maudosi baseine, susipažįsta su mergina ir eina į kino teatrą. Atrodo, kad normaliam žmogui tai nebūdinga. Kiekvienas, palaidojęs savo motina, bent išspaudžia ašarą ir gedi visą gyvenimą. Tačiau šiam veikėjui visa tai svetima. Taip pat, kaip ir jausmai, t.y. meilė. Jam nesvarbu, myli jis merginą ar ne, atrodo, kad jam viskas yra nesvarbu.  Mano nuomone, didžiausias sukrėtimas šiame kūrinyje buvo tas, kad Marso nužudo žmogų. Ir iki šiol aš nesuprantu, kokių priežasčių vedamas, jis tai padarė. Ar tiesa, kad nuo didelio karščio? Atsidūręs kalėjime, jis supranta, kas yra ilgesys ir kokia, pagaliau, yra gyvenimo esmė ir džiaugsmas. Tai vėstantis

"Trys sekundės dangaus" - prozos rinkinys, pavadintas "romanu". Asmeniškai ši knyga nesudomino manęs taip, kad negalėčiau atsitraukti. Susipažinau su Sigito Parulskio kūryba, kuri išties labai keista. Žaviuosi galbūt dėl to, kad autorius nebijo pavartoti "pikantiškesnių" žodžių, todėl tai jį padaro išskirtiniu. Bent jau mano skaitomų autorių tarpe. Knyga apie desantininko Roberto gyvenimą su trijų sekundžių tarpais. Į šias sekundes gali įeiti ir moters meilė, adrenalino pojūtis, krentant parašiutu ir t.t. Net nežinau ką pasakyti apie šį kūrinį, žinau tik tiek, kad manęs neįtraukė. Citatos: "Idioto svajonės pačios gražiausios." "Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtis,o norma."