Įkvėpk žodžio

Perskaičiau šią knygą prieš keletą dienų, bet vis dar mintyse regiu nuostabius vaizdus iš šios nuostabios knygos. Šiaip jau nemėgstu fantastikos (ką jau minėjau), bet Donaldas Kajokas tiesiog idealiai sukūrė ežero, dvaro ir visos aplinkos reginį. Jei skaitant gali visiškai lengvai matyti viską akyse, tuomet tai parodo, jog autorius išties puikiai atliko savo darbą.  Na, o dabar trumpai apie knygą. Istorija sukasi, kaip ir galima numanyti, apie ežerą, šalia esantį namą ir jo gyventojus. Tačiau visas žavumas slypi ežero „nesybėse“. Tai linksmi skraidantys geltoni kamuoliukai, mažos moteraitės su uodegomis ir begalę kitų, kurių pavadinimų net neatsimenu. O ir knygos žmonės su savo įdomiomis praeities istorijomis palaiko skaitymą. Visoje istorijoje išlaikytas magiškumas, paslaptingumas tiesiog pritraukia prie knygos. Eigoje atsiranda ir mirčių ir atvirai neišsakytų minčių, žodžiu, dabar labai žaviuosiu Kajoku ir nekantrauju panirti į kitas, jo sukurtas istorijas!  Mano įvertinimas: 5/

Žinot tą jausmą, kai labai nori perskaityti knygą ir, kai pagaliau tai padarai, lieki ganėtinai nusivylus, tarsi apgauta? Taip aš jaučiuosi po Vilniaus džiazo. Ieškojau net kitų skaitytojų nuomonės apie šį kūrinį, naršiau internete po kitus blogus , tačiau naudingos informacijos neradau.. Nesakau, jog VISIŠKAI nepatiko, gailiuosi, kad išvis paėmiau - ne, pačios mintys ir idėja keistai įdomios, man, asmeniškai, pirmos tokios perskaitytos.  Taigi, ką slepia šis paslaptingas Vilnius ir jo džiazas. Visa istorija (kaip ir patys gali suprasti) sukasi apie magiškąjį mūsų Vilnių.:) Jis, beje, tikrai įgavęs magiškumo formą Gavelio kūryboje. Visiška personifikacija, juodų varnų vieta mieste bei jų antgamtinės galios, tai, kas man labiausiai ir patiko. Veikėjų daug, visi su sava istorija, daugiausia studentai, gebantys filosofuoti, bei pereiti į tokias fazes, kurios mums, mirtingiesiems, neįmanomos (kokios, neatskleisiu). Tiesa, rašytojas mėgsta ir erotines scenas, kurių visoje knygoje tikrai

Po Romeo ir Džiuljetos bei sonetų tapau tikra Šekspyro gerbėja.:) Tai eilutės, kurios leidžia panirti į svajingiausias mintis, pajusti šio romantiko vidų bei mintis. Magiška! Užsidegi tamsoje žvakes, tyliai įsijungi mėgstamą melodiją ir balsu skaitai Šekspyrą. Pats geriausias receptas pavasario vakarais, kurie jau po truputį tampa tokie stebuklingi..:) Manau, kad ateity dar kartą paimsiu į rankas šiuos sonetus, nes juos galima skaityti tol, kol išmoksi atmintinai. Mano įvertinimas: 5/5 “Lai žemei atitenka palaikai, O tau - dvasia, jinai visų gražiausia.”    „Tavoji vasara neturi pabaigos,  Tau netrumpės nei mėnesiai, nei dienos, Šešėlis tau neperbėgs anei vienas, Tau dainius giesmę amžiną giedos: Tu būsi amžinai su žmonėmis, Kol mato akys, daužosi širdis.“  „Mana akis tave išgraviravo, - Širdy aš tavo atvaizdą nešioju, Dabar esu gyvieji rėmai tavo!“