Alessandro Baricco „Šilkas“

„Šilkas“ - meilės istorija, lengva it naujai suverptas šilko audinys, krentantis pučiant lengvam vasaros vėjui. Knyga vos šimto puslapių, bet atsiskleidžia visu savo gražumu tiesiog idealiai (applausi autoriui!). Galiu tik pasvajoti ir įsivaizduoti kaip šis meno kūrinys skamba originalia kalba. :) 
Turbūt jau norite sužinoti kas slepiasi už šio viršelio? Kaip ir sakiau, tai meilės istorija, liečianti du skirtingos tautybės žmones, atskirtus Europos miestų, Uralo kalnų, Japonijos vandenų. Ervė Žonkūras - pasiturintis vyras, užsiimantis šilko verpimu. Tiesa, vadovauja ne vienas, su draugu Barbadju (jei prisimenu teisingai). Deja, jų šilkaverpius užpuola liga, dėl ko jie vienas po kito ima žūti. Tam Ervė yra pasiunčiamas į Japoniją, kuris tuo metu jiems buvo nežinomas kraštas. Ten jis ir sutinka ją. Na, o ji yra Japonijos miesto įtakingo žmogaus moteris, visada esanti šalia. Tiesa, mergina nėra japonė, priešingai - europietė, mergaitišku veidu. 
Klausite kur visas žavesys? Paslaptingume. Kuklume. Jų žvilgsniai susitinka iš lėto, lyg netyčia. O per visą laiką jie vienas kitam net neištaria žodžio, bet įsimyli prisilietimais, švelnumu. Turbūt tai labiausiai patikusi mintis šioje knygoje. Žmogus čia įsimylimas ne žodžiais ir ne išvaizda, o judesiais, prisilietimais. Tai taip romantiška, jog norisi verkti! Tiesa, Ervė nėra vienišas vyras, o turi nuostabią žmoną - Eleną - kuri nuolat laukia jo sugrįžtant. Tad čia slypi šioks toks „kabliukas“.:) 
Bendrai, kaip jau galite numanyti, šis kūrinys yra tiesiog tobula jausmų gama, leidžianti pajausti bent dalelytę to gražumo ir malonumo. Ir, nors istorija telpa į tuos mažus šimtą puslapių, bet jų pakanka, kad pajustum tikrąjį jausmų grožį.:)

Mano vertinimas: 5/5

“- Aš netgi negirdėjau jos balso.
O po valandėlės.
- Tai keista kančia.
Švelniai.
- Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko jau niekad nepatirsi.”