AXEL MUNTHE „KNYGA APIE SAN MIKELĘ“

Truputį mažiau nei prieš metus laiko sužinojau apie šią knygą ir pagaliau ją laikiau rankose, o mintyse laikysiu dar ilgai! 
Knyga pasakojama daktaro lūpomis, kuris moka nuostabiai žodžiais perteikti jį supančią aplinką, jog ji būtų magiška... Čia ir buvo pirmasis mano knygos įspūdis, pradėjus skaityti. Rodos San Mikelė - ne kas kitas, o tiesiog pačio Dievo sukurtas rojaus kampelis. Skaitai, mintyse dėlioji vaizdą ir nori bėgti ten, kur šilta, žmonės neapkrauna galvų rūpesčiais ir viskas kvepia sūria jūra. Čia radau daug ko: man aktualios pagarbos ir meilės gyvūnams - A. Munthe apie juos rašo pagarbiau, nei apie žmones, nes tik gyvūnai gali pajausti ir susitapatinti su mirtimi. Ar kas nors galėtų taip elegantiškai ir švelniai aprašyti paukščių lizdo sukimą ir pavadinti tai „flirtu“? 
Antras dalykas, privertęs mane įsimylėti šią knygą, tai kaip autorius kalba apie pacientus ir daktarų darbą, jų pašaukimą, bei tuos, kurie elgiasi atvirkščiai. Kūrinyje tiek daug aktualių dalykų, jog skaitai ir linksi galva, atrodo, susipurtai net nuo tos prieš tavo akis parašytos akivaizdžios tiesos! Nuostabiausia yra tai, kad A. Munthe netgi sugebėjo karts nuo karto įterpti lengvos ironijos, dar labiau pagyvinančios tai, ką skaitai. 
Perskaičius šį kūrinį, supratau, kad jau ilgą laiko nebuvau laikiusi rankose knygos, kuri mane taip sužavėtų ir verstų įsimylėti. Perskaitykit, kurie esate jautrūs, turi atgailos, o tuo labiau ir tie, kuriems to stinga. :) 

Mano vertinimas: 5/5

Citatos:
„Kodėl geraširdžiams gyvulių mylėtojams nesutelkus savo pastangų kovai prieš laukinių gyvulių rodymą cirkuose ir žvėrynuose? Kol mūsų įstatymai toleruos šį gėdingą reiškinį, vargu ar galima tikėtis, kad būsimos kartos laikys mus civilizuotais žmonėmis. Pakanka užeiti į klajojantį žvėryną, kad suprastume, kokie mes barbarai. Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.“

Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. Tegul jie lupa iš turtingų pacientų kiek tik nori, kad užtektų ir nepasiturintiems ligoniams, ir jiems patiems, tačiau nedera imti pinigų už kiekvieną vizitą ir rašyti sąskaitų. Ar gali motina įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbėjai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu ar vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią iš pilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvieną priešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus? Ar ilgai mes dar bruksime kenčiančiai žmonijai visus tuos brangius patentuotus vaistus, kurių šaknys glūdi viduramžių prietaruose, nors pavadinimai ir labai modernūs? Mes gerai žinom, kad veiksmingus vaistus galima suskaičiuoti ant pirštų ir kad geraširdė Motina Gamta mus aprūpina jais labai pigia kaina. Kodėl aš, madingas gydytojas, važinėju prašmatnia karieta, tuo tarpu mano kolega turi vaikščioti po lūšnų kvartalą pėsčias? Kodėl valstybė išleidžia tūkstantį kartų daugiau pinigų žudymui, negu gydymo menui ugdyti? Kodėl mes nestatom daugiau ligoninių ir mažiau bažnyčių? Melstis Dievui galima visur, bet operacijos negalima padaryti griovyje. Kodėl mes statom tiek daug patogių namų profesionalams galvažudžiams ir plėšikams ir taip mažai vargingiems lūšnų gyventojams, dažnai neturintiems jokio prieglobsčio?“


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Jonas Mekas „Laiškai iš Niekur“

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Anos Frank Dienoraštis