Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“

Paatviraukim.:)
Visada buvau skeptiškai nusiteikusi prieš šią knygą, mačiau, kad dauguma ją skaito, bet man visada galvoje kirbėjo mintis, jog tai tik dar viena gyvenimo pamokymų knyga.. Iš tikrųjų tai aš neklydau, nes ši knyga ir buvo panaši, bet manęs nenuvylė, tad leiskit plačiau papasakoti.
Alanas - pagrindinis veikėjas, kurio akimis didžioji knygos dalis ir yra pasakojama. Knyga prasideda tuo, jog jis bando nusižudyti, stovėdamas ant Eifelio bokšto. Kas jam užkerta kelią? Nepažįstamas vyriškis, stovėjęs ten, tamsoje, kuris siūlo pakeisti jam gyvenimą. Tik yra viena sąlyga: Alanas privalės atlikti visas jam skirtas užduotis, kitaip turės atsisakyti gyvenimo. Taip knyga ir rutuliojasi, kai Alanas, atlikinėdamas jam skirtas užduotis, po truputį nugali savo baimes ir tobulėja vidumi. Aišku, knyga nebūtų įdomi, jei viskas tuo ir pasibaigtų.:)
Kas man labiausiai patiko? Idėjos, sukurtos autoriaus, padedančios atsisakyti savo baimių ir tam reikalingi veiksmai. Manau, daugelis iš mūsų bijo paprašyti kito batono kepykloje, kad nesukeltų nepatogumų. Bet batoną juk valgysi pats? Atrodo visiškai nesvarbus dalykas, bet nuo to prasideda ir kiti dalykai, neleidžiantis pilnai mėgautis gyvenimu. Aišku, buvo tokių vietų, kur ta baimė dingo labai jau greitai ir buvo pasiekta tai, kas realiai negalėtų įvykti.:)
Knygos pabaiga. Tai buvo šioks toks, galima sakyti, knygos nusivylimas. Pabaiga man buvo panaši į meksikietišką „muilo operą“, su dramatišku faktu.
Bendras įspūdis iš tiesų geras, gana lengvas skaitinys ir tikrai nenuobodus.:) Tad rekomenduoju!