Heinrich Harrer „Septyneri metai Tibete“

Jaučiu, kad pildau savo tinklaraštį per retai, todėl graužia sąžinė.. Bet tenka susikaupti ties studijomis, o tai atima laiko iš knygų bei blogo. Na, tikiuosi, kad šią problemą kaip nors išspręsiu ir išmoksiu derinti savo laiką. :) 

Šįkart grįžau su Heinrich Harrer „Septyneri metai Tibete“. Labai nekantravau ją perskaityti, bet, kai pradėjau, man sekėsi sunkiai tai daryti. Ir, tiesą sakant, visas laikas praleistas su šia knyga atrodė sunkus. Galbūt dėl to, jog tai buvo pirmasis kūrinys apie konkrečią kelionę, tad, tikriausiai, tokio pobūdžio knygos man „sunkesnės“. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog padariau klaidą, pasiimdama ją iš bibliotekos - tikrai ne! Perskaičius supratau, jog likau labai sužavėta pagrindiniais veikėjais ir jų stiprybe, kantrumu bei užsidegimu pasiekti savo tikslą. Ir tai labai įkvėpė.:) 

Šios istorijos autoriai (tiksliau, autorius, bet keliautojų buvo keli) užsibrėžė tikslą - pasiekti kažką, ko dar niekas neįveikė. Ir jų tikslas tapo Tibeto uždraustasis miestas Lhasa. Kalėjimas (pabėgėlių stovykla), kalnuose sutikti įtarūs žmonės, khampos (Tibeto plėšikai), šaltis, tinkamos aprangos stoka bei begalę kitų veiksnių, apsunkinančių jiems kelionę, nesutrukdė šių nuostabių žmonių planų. Žaviausia tai, jog jiems dažniausiai tiesiog pasisekdavo išsisukti iš padėties ir, žinoma, jie įveikė viską ir įžengė į Lhasą. Tiesa, ten jų laukė taip pat nemažai kliūčių, bet daugiau neišsiplėtosiu. 

Heinrich Harrer ir Dalai Lama

Taip pat, knygoje gan plačiai buvo aprašomas Dalai Lamos gyvenimas, kurio, deja, tikrai nepavydžiu. 

Žodžiu, nors ir skaičiau ilgokai, tačiau rekomenduoju tiems, kas mėgsta nuotykių knygas arba reikia įkvėpimo niūriomis žiemos dienomis. :)

Įvertinimas: 4/5

„Pagrindinis tikros draugystės požymis yra tas, jog ji nesikeičia. Kartą susipažinę jūs išsaugote savo draugystę ir padedate vienas kitam visą likusį gyvenimą.“

Heinrich Harrer