Įkvėpk žodžio

Pagaliau baigiau skaityti šią knygą! O užtrukau ilgokai, nes buvau prisiėmusi dar keletą kitų ir, aišku, turėjau visas skaityti vienu metu.. Šį kartą aprašau Elenos Baliutavičiūtės „Rašytojų žmonos ir mūzos“. Turbūt nereikia ir aiškinti apie ką ši knyga. Kokia mano nuomonė? Perskaičiusi aprašymą kitame nuostabiame  bloge , labai užsinorėjau ir aš panerti į romantiškus rašytojų gyvenimus ir jų meilės akimirkas. Deja, visos mano sentimentalios vizijos buvo beveik sugriautos žinia, jog šie menininkai nelinkę mylėti tik vieną moterį/merginą - turėdami žmoną šalia savęs, jie, vos tik pamatę kitą, įsimyli. Ir taip lyg pasaka be galo.. Tiesa, Samuel Beckett turėjo tik vieną mylimąją, o ir J. P. Sartre nuo pat jaunystės dienų širdyje laikė vietą ypatingai mūzai..:)  Nepamanykite, kad skaityti buvo neįdomu vien dėl to, jog mano nuomonė buvo pakeista - visų aprašytų autorių gyvenimai pateikti nenuobodžiai (aišku, su šitiek meilės romanų nė viena istorija nebūtų nuobodi..), tačiau ne...

Pirmoji mano pažintis su Alfonsu Nyka-Niliūnu ir jo Dienoraščio fragmentais.:) Pradėjau nuo antrosios dalies, nes tik ją radau bibliotekoje ir iškart stvėriau. Mane visada žavėjo dienoraščio forma, kaip jau ir minėjau, aprašydama B. Stoker „Drakulą, todėl ir ši knyga traukte traukė. Ar nusivyliau? Ne. Tačiau man pasirodė, kad tai nėra nuolatinio skaitymo kūrinys, užtenka atsiversti betkurį puslapį ir atrasti begalę įdomių minčių. Taip padariau ir aš - iš pradžių skaičiau nuosekliai, kol galop ėmiausi „vartinėjimo“ taktikos. Kadangi tai buvo pirmasis mano skaitytas Niliūno kūrinys, tai tikrai galiu pasakyt, kad šis rašytojas mane sužavėjo. Beje, kuris prieš keletą dienų mirė.  Mano citatų sąsiuvinys prisipildė vien nuo šios knygos citatų, minčių, kurios tikrai įdomios ir vertingos. Ir pati knyga tiesiog dvelkia apmąstymais, šiokia tokia net romantika, bohemija. Deja, knygai neskyriau penkių žvaigždučių dėl to, jog tai nebuvo itin įtraukiantis ar palikęs keistą jausmą viduje kūrin...

Na štai, dar viena knyga, didinanti mano knygų iššūkio procentus. Ir dar viena mano pačios fotografuota knyga - nieko ypatingo, bet man širdžiai mielas pasiekimas.:) Šį kartą tai Jurgos Ivanauskaitės kūryba, su kuria, beje, tik dabar susipažinau. Kodėl pasiėmiau būtent šią? Tikriausiai pirma priežastis buvo, jog labai patraukė dėmesį pavadinimas - Placebas, na, ir, žinoma, noras pamatyti, ką reiškia šios autorės kūryba. Knyga tikrai nustebino savo turiniu, kuris panašus į detektyvą, tačiau turi ir mistinių, psichologinių detalių. Tiesa, iš pradžių sunku buvo įsivažiuoti, bet įvyko lūžis ir skaitymas tapo vis įdomesnis. Pati istorija susideda iš atskirų veikėjų pasakojimų (čia man buvo šioks toks minusas, nes mėgstu skaityti su numeruotais skyriais, o čia naujas pasakojimas prasidėdavo žodžiu iš didžiųjų raidžių). Labiausiai įstrigo ir patiko mintis, jog žmonės yra valdomi televizijos, radijo, spaudos, interneto net patys to nesuvokdami. Šioks toks Placebo efektas, tačiau PLACEBAS kn...

Tęsiu savo blogo pildymą su dar vienu kūriniu - Drakula. Su šiuo įrašu pradėsiu pati fotografuoti knygų viršelius, toliau stengsiuos tai daryti kuo įdomiau.:) Panorau perskaityti, kai grupiokė prasitarė, jog pasiėmė iš močiutės (beje, tai buvo gan senokai, maždaug prieš mėnesį). Visada mane kažkuo žavėjo vampyrai, nors „Saulėlydžio“ sagų nesiruošiu paimti į rankas. Na, o kas įdomaus ir įtraukiančio šiame sename gerame kūrinyje?:) Visiems tikrai nepaslaptis, jog Bram Stoker su Drakula turėjo didelės įtakos tolesnėms istorijoms apie vampyrus bei jų gyvenimus, visgi kūrinys parašytas XIX amžiuje. Ir nenuostabu, kūrinys tikrai geras, įdomus bei lengvai skaitomas. Viskas parašyta dienoraščio ištraukomis, kas man, turbūt, labiausiai ir patiko (mėgstu skaityti knygas, kuriuose galima tai rasti). Istorija prasideda nuo advokato vykimo į Transilvaniją, grafo Drakulos pilį. Neilgai trukus jis pastebi, kad grafas nevalgo, nesirodo dienos šviesoje, bei neturi jokių, jam padedančių tarnų. Nenori...

Nekantraudama ir džiūgaudama rašau apie vieną iš geriausių mano skaitytų knygų „Nežudyk strazdo giesmininko“. Tai buvo malonumas, gėris, nauda ir visi kiti teigiami žodžiai, apibūdinantys laiką, kurį praleidau su šiuo nuostabiu kūriniu. Vien gavusi ją bibliotekoje džiaugiausi, kad pagaliau pateko į mano rankas. Ir mano džiugesys buvo pagrįstas. Taigi trumpai apie kūrinį. Istorija pateikta pasakojimu iš mergaitės, Džinos Luizos Fičer, lūpų. Jos tėvas Atikus - advokatas, kuris man tapo tikru herojumi ir didvyriu, kadangi gynė teisme juodaodį. O istorija vyko laikais, kai Amerikoje ši rasė buvo ypač žeminama ir lyginama su žeme. Džina, dar vadinama Paukšteliu, žingeidi ir labai protinga mergaitė, nors dauguma moterų ją vertino neigiamai, kadangi ji nesiteikė elgtis kaip tikra ledi. Tačiau tai nenuostabu, juk vaikas augo be mamos, tik su tėčiu ir broliu. Beje, jie turėjo namų šeimininkę, kuri kartu buvo ir lyg mokytoja. Mergaitės brolis, Džimis, jos nuotykių ir kelionių bendražygis. Ta...

Po ilgokos pertraukos grįžau į savo virtualią biblioteką, šįkart su Haruki Murakami knyga „Novegų giria“. Kodėl būtent šita knyga? Ne kartą skaičiau jog šis autorius yra ypač išgarsėjęs jaunimo tarpe, tad, aptikusi bibliotekoje, stvėriau. Ir mano skaitymas užtruko ilgai. Galbūt mokymąsis pailgino šį procesą, bet taip pat ir ištęstas knygos turinys. Taigi apie ką šis leidinys? Pagrindiniai veikėjai yra trys: Vatanabė, Naoko ir Midzuki. Tai trys jauni žmonės, besimokantys universitete. Visi jie pateikti įdomiai, su savu mąstymo stiliumi, tačiau labiausiai širdis linko prie Vatanabės (tikriausiai todėl, jog jam taip pat skaitymas yra malonumas). Naoko ir Midzuki dvi merginos, kurioms neabejingas minėtasis vaikinukas. Visa ši knyga išsiskyrė keistais veikėjų likimais. Mirtys, depresijos ir ligos skamba nepatraukliai, tačiau būtent dėl to Norvegų giria ir yra įdomi. Negaliu sakyti, jog tai buvo kažkas, kas mane įtraukė, tačiau pabaiga nenuvylė, nors ir buvo galima nuspėti įvykius. Tie...

Ką gi, dar po vienos ilgos pertraukos papildžiau savo perskaitytų knygų sąrašą, Šį kartą tai Charles Bukowskio „Skaitalas“. Turbūt vienas iš keisčiausių kūrinių, kuriuos teko skaityti. Tačiau tai nereiškia, jog jis buvo neįdomus, atvirkščiai, skaitėsi lengvai, tačiau nelabai greitai (galbūt todėl, jog didžiąją laiko dalį užėmė mokslai).  Na, o pats kūrinys apie Los Andželo detektyvą, kurio profesijoje vienu metu atsirado daug keisčiausių bylų. Ponia Mirtis, Raudonasis Žvirblis, Džeinė Nitro, kuri, beje, sutvėrimas iš kosmoso, tik pasivertęs į moters kūną. Taip, tai skamba itin keistai, bet skaitant buvo net juokinga. Pagrindinio veikėjo gyvenimas, deja, niūrius, pilkas ir ganėtinai liūdnas. Žlugusios trys santuokos, nė vienos atžalos ir kiekvieną dieną alkoholis. Nors dabar yra daug tokių žmonių ir tai nebe naujiena, tačiau vistiek liūdnoka, jog niekas nieko nesistengia dėl to pakeisti. Betkuriuo atveju, tai buvo mano antras perskaitytas C. Bukowskio kūrinys (pirmasis „Arklieno...