Įkvėpk žodžio

Ah, pagaliau po ilgokos pertraukos pildau savo tinklaraštį. Vis tie nelemti mokslai atima mano ir knygų laiką.. Grįžtu su Haruki Murakami ir jo „Avies medžiokle“. Bendras įspūdis, kai jau perskaičiau, - šis rašytojas nenuvilia. :) Tiesa, pirmoji knygos pusė skaitėsi sunkokai, buvo gan nuobodu, bet tuomet įvyko lūžis (ačiū Dievui arba Murakamiui)!  Ši istorija man turi šiokių tokių lyg ir detektyvo bruožų, nes pagrindinis veikėjas turi sunkią užduotį - išsiaiškinti ir surasti ypatingą avį su žvaigždės dėme ant nugaros. O avis atsirado jo gyvenime visai netikėtai - atsiuntė draugas ir su ja buvo sukurta reklama (kadangi pagrindinis veikėjas užsiima tai). Jis turi leistis į sunkią ir varginančią kelionę, kuri iš pradžių tiesiog veda į niekur, kadangi jokių užuominų beveik nėra, o jo gyvybei gresia pavojus. Tiesa, jam padeda draugė, kuri yra be vardo, tiesiog draugė. Ši mintis man ganėtinai įstrigo, jog nebūtina žmonėms turėti jį išskiriantį vardą, kai gali  būti tiesiog tu arb...

  Dvylikta mano 2015 metų knyga. Visai džiaugiuosi savo tokiu pasiekimu per tuos kelis mėnesius.:) Na, o šį kart - Silva Rerum antroji dalis. Pirmąją dar skaičiau vasaros pradžioje, tada tiesiog gyvenau knyga ir jos magiška įtaka, tad antrąją norėjau iškart griebt ir perskaityt! Bet vis nerasdavau, vis kažkas būdavo paėmęs, o vėliau taip ir numojau ranka į ją.. Bet štai pagaliau sukramčiau, gan greitai (kaip man).    Galiu pasakyti, kad pirmoji dalis buvo geresnė, daugiau galėjau panirti į veikėjų pasaulius, o ir buvo jie įdomesni. Antroje dalyje įsisuka maras, istorija pasakojama veikėjų, kurie jau senatvę ragaujantys, prisiminimais ir ne tik. Ta pati Uršulė, kartais šmėruojantis Kazimieras, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Onai Kotrynai, jos vyrui Jonui Izidoriui (jei nemaišau, nes kažkaip sunkokai sekės įsiminti veikėjus ir jų santykius) bei keletą kitų. Pagrinde vyrauja mirtys, išvirkavimai, skurdas, viskas aprašytai smulkiai, su begalę detalių. Dėl to man patink...

Šiandien sėkminga diena! Tvarkydama namus, valydama dulkes nuo tėvų knygų kolekcijos, radau tikrų „perliukų“. Pasirodo, mano tėveliai tikri Remarko gerbėjai, o aš tai tik dabar sužinojau. Kadangi pati labai noriu susipažinti su šiuo rašytoju, tai buvo man ypač maloni staigmena, kuri šią šaltą ir lietingą dieną pavertė malonia. :)) Atradau ir daugiau skaitinių, kuriuos laikau savo norimų perskaityti sąraše, tad nekantrauju perskaityti (tiesa, kaip tyčia šiandien iš bibliotekos parsinešiau daugiau knygų, tad namiškės turės palaukti).  Tad, ką tiksliai radau? Erich Maria Remarque: „Naktis Lisabonoje“; „Dangus neturi išrinktųjų“. Vaižgantas „Pragiedruliai“   Charlotte Brontë „Džeinė Eir“ Susanna Kubelka „Šiandien madam pareis vėliau“.

Sėdžiu ir galvoju nuo ko pradėti, ką parašyti. Galvoje sukasi vienas žodis - sukrėtė. Tikrai. Sukrėtė faktas, jog ši žavi mergaitė nesulaukė savo šešioliktojo gimtadienio, sukrėtė jos brandus mąstymas, jos minčių dėliojimas. Turbūt sukrėtė viskas. Tikriausiai pati nesugebėčiau rašyti dienoraštį tokiu suaugusiojo žmogaus tonu kaip ji.. Dabar mintyse dėliodama šios knygos eilutes galiu pasakyti, jog labai žaviuosi Anna. Būdama 12-15 metų ji aiškiai dėstė mintis, kurios toli gražu nėra vaikiškos ar „paaugliškos“, turėjo susiformavusį aiškų požiūrį apie gyvenimą ir tiesiog buvo be galo drąsi.  Knyga (kaip ir galite suprasti) yra tiesiog jos dienoraštis, išsaugotas ir išleistas Annos tėvo, kuris ir paskyrė savo gyvenimą dukters dienoraščio leidimui. Istorija sukasi apie dvi šeimas, kurios slėpėsi vienos kontoros nežinomoje patalpoje, virtusią jų namais. O slėpėsi per Antrąjį Pasaulinį karą dėl savo tautybės - jie buvo žydai. Anna, praradusi savo drauges, o tikriau ji jautėsi, jog ir ...

Perskaičiau šią knygą prieš keletą dienų, bet vis dar mintyse regiu nuostabius vaizdus iš šios nuostabios knygos. Šiaip jau nemėgstu fantastikos (ką jau minėjau), bet Donaldas Kajokas tiesiog idealiai sukūrė ežero, dvaro ir visos aplinkos reginį. Jei skaitant gali visiškai lengvai matyti viską akyse, tuomet tai parodo, jog autorius išties puikiai atliko savo darbą.  Na, o dabar trumpai apie knygą. Istorija sukasi, kaip ir galima numanyti, apie ežerą, šalia esantį namą ir jo gyventojus. Tačiau visas žavumas slypi ežero „nesybėse“. Tai linksmi skraidantys geltoni kamuoliukai, mažos moteraitės su uodegomis ir begalę kitų, kurių pavadinimų net neatsimenu. O ir knygos žmonės su savo įdomiomis praeities istorijomis palaiko skaitymą. Visoje istorijoje išlaikytas magiškumas, paslaptingumas tiesiog pritraukia prie knygos. Eigoje atsiranda ir mirčių ir atvirai neišsakytų minčių, žodžiu, dabar labai žaviuosiu Kajoku ir nekantrauju panirti į kitas, jo sukurtas istorijas!  Mano įverti...

Žinot tą jausmą, kai labai nori perskaityti knygą ir, kai pagaliau tai padarai, lieki ganėtinai nusivylus, tarsi apgauta? Taip aš jaučiuosi po Vilniaus džiazo. Ieškojau net kitų skaitytojų nuomonės apie šį kūrinį, naršiau internete po kitus blogus , tačiau naudingos informacijos neradau.. Nesakau, jog VISIŠKAI nepatiko, gailiuosi, kad išvis paėmiau - ne, pačios mintys ir idėja keistai įdomios, man, asmeniškai, pirmos tokios perskaitytos.  Taigi, ką slepia šis paslaptingas Vilnius ir jo džiazas. Visa istorija (kaip ir patys gali suprasti) sukasi apie magiškąjį mūsų Vilnių.:) Jis, beje, tikrai įgavęs magiškumo formą Gavelio kūryboje. Visiška personifikacija, juodų varnų vieta mieste bei jų antgamtinės galios, tai, kas man labiausiai ir patiko. Veikėjų daug, visi su sava istorija, daugiausia studentai, gebantys filosofuoti, bei pereiti į tokias fazes, kurios mums, mirtingiesiems, neįmanomos (kokios, neatskleisiu). Tiesa, rašytojas mėgsta ir erotines scenas, kurių visoje knygoje ti...

Po Romeo ir Džiuljetos bei sonetų tapau tikra Šekspyro gerbėja.:) Tai eilutės, kurios leidžia panirti į svajingiausias mintis, pajusti šio romantiko vidų bei mintis. Magiška! Užsidegi tamsoje žvakes, tyliai įsijungi mėgstamą melodiją ir balsu skaitai Šekspyrą. Pats geriausias receptas pavasario vakarais, kurie jau po truputį tampa tokie stebuklingi..:) Manau, kad ateity dar kartą paimsiu į rankas šiuos sonetus, nes juos galima skaityti tol, kol išmoksi atmintinai. Mano įvertinimas: 5/5 “Lai žemei atitenka palaikai, O tau - dvasia, jinai visų gražiausia.”    „Tavoji vasara neturi pabaigos,  Tau netrumpės nei mėnesiai, nei dienos, Šešėlis tau neperbėgs anei vienas, Tau dainius giesmę amžiną giedos: Tu būsi amžinai su žmonėmis, Kol mato akys, daužosi širdis.“  „Mana akis tave išgraviravo, - Širdy aš tavo atvaizdą nešioju, Dabar esu gyvieji rėmai tavo!“