Įkvėpk žodžio

Truputį mažiau nei prieš metus laiko sužinojau apie šią knygą ir pagaliau ją laikiau rankose, o mintyse laikysiu dar ilgai!  Knyga pasakojama daktaro lūpomis, kuris moka nuostabiai žodžiais perteikti jį supančią aplinką, jog ji būtų magiška... Čia ir buvo pirmasis mano knygos įspūdis, pradėjus skaityti. Rodos San Mikelė - ne kas kitas, o tiesiog pačio Dievo sukurtas rojaus kampelis. Skaitai, mintyse dėlioji vaizdą ir nori bėgti ten, kur šilta, žmonės neapkrauna galvų rūpesčiais ir viskas kvepia sūria jūra. Čia radau daug ko: man aktualios pagarbos ir meilės gyvūnams - A. Munthe apie juos rašo pagarbiau, nei apie žmones, nes tik gyvūnai gali pajausti ir susitapatinti su mirtimi. Ar kas nors galėtų taip elegantiškai ir švelniai aprašyti paukščių lizdo sukimą ir pavadinti tai „flirtu“?  Antras dalykas, privertęs mane įsimylėti šią knygą, tai kaip autorius kalba apie pacientus ir daktarų darbą, jų pašaukimą, bei tuos, kurie elgiasi atvirkščiai. Kūrinyje tiek daug aktualių dalykų...

Apsnigti kalnai. Viešbutis. Didžiulis viešbutis ir tik trys asmenys jame.  Grubus vaizdas to, kas aprašoma Stephen King'o knygoje „Švytėjimas“. Kodėl pasiėmiau? Kadangi tuo metu buvo helovyno laikotarpis, tai norėjosi mistikos, trupučio siaubo elementų. Ir žinot? Išpildė mano lūkesčius šimtu procentų! Džekas - dėstytojas, netekęs darbo už tai, kad smurtavo prieš studentą (na, tiksliau pakėlė ranką, žodis „smurtas“ labai jau baisus). Gavęs pasiūlymą žiemos metu prižiūrėti didžiulį viešbutį kalnuose, jis su žmona Vende ir sūnumi Deniu išvyksta. Po jiems suteikto turo, pamatę kiek maisto jų laukia, Džekas su Vende nusiramino ir atsipalaidavo. Kas gali jiems nutikti? Baimė, košmarai, neviltis, smurtas.  Knyga dvelkia mistika ir baime, įtraukia iki pat gelmių, jog net nesugebi atsitraukti. Ilgėjančiuose vakaruose ir helovyno nuotaikoje šis romanas buvo geriausias draugas. Prieš pradedant skaityti, peržiūrėjau knygos ekranizaciją, tad ėmiau versti puslapius su nekantrumu. Kūrin...