Įkvėpk žodžio

Na štai! Pagaliau! Pagaliau perskaičiau Romeo ir Džiuljetą originalo kalba! Tai buvo šioks toks iššūkis, nes ši senovinė anglų kalba skiriasi nuo dabartinės, todėl gelbėjo žodynas ir paaiškinimai kiekviename puslapyje. Pabaigiau ją maždaug prieš valandą, bet širdy dar jaučiu romantiškumo dvelksmą..:) Nors ši meilės istorija ir yra tragiška, tačiau nė kiek nemažiau romantiška, atvirkščiai - ypatinga ir tokia nuostabi! Dabartinės meilės istorijos prasideda ir baigiasi Facebook paskyrose, o ir trunka savaitę ar dvi. Mirti dėl mylimojo/ mylimosios išties parodo stiprią meilę, tačiau tvirtai tikiu, kad ši istorija būtų gyvenusi romantiškai ir be tragiškos pabaigos. Ar Romeo ir Džiuljeta būtų išlikę kartu? Ar jiems būtų pavykę iškovoti savo meilę prieš visą pasaulį? Ach, galima tik pasvajoti apie tokius santykius.. Na, aš dar ketinu kelias dienas užsisvajoti apie Šekspyrą, o Jūs būtinai patirkite šią istoriją originalo kalba. :) Mano vertinimas: be abejonės 5/5! „If love be rough w

Taip taip, tęsiu pažintį su Jurga Ivanauskaite.:) Deja deja, šįkart nesužavėjo taip kaip Placebas. Bet nuo pradžių.  „Miegančių drugelių tvirtovė“ - knyga apie prekybą moterimis, cunamius, žemės drebėjimus ir visas kitas „apokalipses“. Iš vienos pusės, įdomiausia buvo skaityti apie buvusias prostitutes ir kaip jos tvarkosi su savo „gyvenimu“ po tokios patirties. Gyvenimą išskyriau kabutėmis, nes tai būtų galima daugiau pavadinti kančia ar kažkuo panašiu. Tačiau pagrindinė veikėja, Monika, kuri nėra prostitutė, man pasirodė per daug negatyvi ir į viską žiūrinti baimės akimis, kas nenuteikia pozityviai. Na, bet tvarkytis su eks parsidavinėjančiomis moterimis nėra lengva, o tuo labiau, kai vienai vos 16.. Taip, o baisiausia, jog taip yra ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime, Lietuvoje. Jei neklystu, kiekvienais metais išvežama apie 2000 moterų/merginų į užsienio šalis, kuriose jos turi vergauti savo kūnu. O ir mergaitės dabar labai naivios, todėl lengvai patenka į tokius spąstus. 

Turiu prisikaupus net keletą knygų, kurias dar turiu aprašyti! Kas ganėtinai keista, nes šiaip jau, dažniausiai, perskaičius, iš karto aprašau savo blog'e . Pradedu su „Kalbos, pakeitusios pasaulį“, kurią labai nekantravau perskaityti. Net nežinau, kaip tiksliai apibūdinti nuomonę apie ją, bet, jei reikėdavo perversti puslapius, kol, galiausiai, prieidavau prie pačios kalbos, tai nėra labai geras ženklas. Na, bet tiek to.:)  Pačias kalbas skaityti tikrai buvo įdomu, o labiausiai patikusi buvo Popiežiaus Jono Pauliaus II. Šis žmogus man net vaikystėje kėlė susižavėjimą ir jam jaučiau kažką artimo. Ir tuo dar kartą įsitikinau. Taip pat, garsiųjų pasaulio diktatorių, imperatorių kalbos išties įspūdingos, todėl nenuostabu, kaip, pavyzdžiui, Hitleris pritraukdavo tiek savo pusėn žmonių. Tai tiesiog iškalbingumas ir buvimas geru oratoriumi. Daugiau nėra ko pridurti, ne istorija kažkokia, nepapasakosi. Rekomenduoju, jei trūksta įkvėpimo ar norite pasipildyti įdomiomis citatomis. :)

Jaučiu, kad pildau savo tinklaraštį per retai, todėl graužia sąžinė.. Bet tenka susikaupti ties studijomis, o tai atima laiko iš knygų bei blogo. Na, tikiuosi, kad šią problemą kaip nors išspręsiu ir išmoksiu derinti savo laiką. :)  Šįkart grįžau su Heinrich Harrer „Septyneri metai Tibete“. Labai nekantravau ją perskaityti, bet, kai pradėjau, man sekėsi sunkiai tai daryti. Ir, tiesą sakant, visas laikas praleistas su šia knyga atrodė sunkus. Galbūt dėl to, jog tai buvo pirmasis kūrinys apie konkrečią kelionę, tad, tikriausiai, tokio pobūdžio knygos man „sunkesnės“. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog padariau klaidą, pasiimdama ją iš bibliotekos - tikrai ne! Perskaičius supratau, jog likau labai sužavėta pagrindiniais veikėjais ir jų stiprybe, kantrumu bei užsidegimu pasiekti savo tikslą. Ir tai labai įkvėpė.:)  Šios istorijos autoriai (tiksliau, autorius, bet keliautojų buvo keli) užsibrėžė tikslą - pasiekti kažką, ko dar niekas neįveikė. Ir jų tikslas tapo Tibeto uždraustasis miest