Įkvėpk žodžio

Pagaliau baigiau skaityti šią knygą! O užtrukau ilgokai, nes buvau prisiėmusi dar keletą kitų ir, aišku, turėjau visas skaityti vienu metu.. Šį kartą aprašau Elenos Baliutavičiūtės „Rašytojų žmonos ir mūzos“. Turbūt nereikia ir aiškinti apie ką ši knyga. Kokia mano nuomonė? Perskaičiusi aprašymą kitame nuostabiame  bloge , labai užsinorėjau ir aš panerti į romantiškus rašytojų gyvenimus ir jų meilės akimirkas. Deja, visos mano sentimentalios vizijos buvo beveik sugriautos žinia, jog šie menininkai nelinkę mylėti tik vieną moterį/merginą - turėdami žmoną šalia savęs, jie, vos tik pamatę kitą, įsimyli. Ir taip lyg pasaka be galo.. Tiesa, Samuel Beckett turėjo tik vieną mylimąją, o ir J. P. Sartre nuo pat jaunystės dienų širdyje laikė vietą ypatingai mūzai..:)  Nepamanykite, kad skaityti buvo neįdomu vien dėl to, jog mano nuomonė buvo pakeista - visų aprašytų autorių gyvenimai pateikti nenuobodžiai (aišku, su šitiek meilės romanų nė viena istorija nebūtų nuobodi..), tačiau nebuvo ir t

Pirmoji mano pažintis su Alfonsu Nyka-Niliūnu ir jo Dienoraščio fragmentais.:) Pradėjau nuo antrosios dalies, nes tik ją radau bibliotekoje ir iškart stvėriau. Mane visada žavėjo dienoraščio forma, kaip jau ir minėjau, aprašydama B. Stoker „Drakulą, todėl ir ši knyga traukte traukė. Ar nusivyliau? Ne. Tačiau man pasirodė, kad tai nėra nuolatinio skaitymo kūrinys, užtenka atsiversti betkurį puslapį ir atrasti begalę įdomių minčių. Taip padariau ir aš - iš pradžių skaičiau nuosekliai, kol galop ėmiausi „vartinėjimo“ taktikos. Kadangi tai buvo pirmasis mano skaitytas Niliūno kūrinys, tai tikrai galiu pasakyt, kad šis rašytojas mane sužavėjo. Beje, kuris prieš keletą dienų mirė.  Mano citatų sąsiuvinys prisipildė vien nuo šios knygos citatų, minčių, kurios tikrai įdomios ir vertingos. Ir pati knyga tiesiog dvelkia apmąstymais, šiokia tokia net romantika, bohemija. Deja, knygai neskyriau penkių žvaigždučių dėl to, jog tai nebuvo itin įtraukiantis ar palikęs keistą jausmą viduje kūrinys (

Na štai, dar viena knyga, didinanti mano knygų iššūkio procentus. Ir dar viena mano pačios fotografuota knyga - nieko ypatingo, bet man širdžiai mielas pasiekimas.:) Šį kartą tai Jurgos Ivanauskaitės kūryba, su kuria, beje, tik dabar susipažinau. Kodėl pasiėmiau būtent šią? Tikriausiai pirma priežastis buvo, jog labai patraukė dėmesį pavadinimas - Placebas, na, ir, žinoma, noras pamatyti, ką reiškia šios autorės kūryba. Knyga tikrai nustebino savo turiniu, kuris panašus į detektyvą, tačiau turi ir mistinių, psichologinių detalių. Tiesa, iš pradžių sunku buvo įsivažiuoti, bet įvyko lūžis ir skaitymas tapo vis įdomesnis. Pati istorija susideda iš atskirų veikėjų pasakojimų (čia man buvo šioks toks minusas, nes mėgstu skaityti su numeruotais skyriais, o čia naujas pasakojimas prasidėdavo žodžiu iš didžiųjų raidžių). Labiausiai įstrigo ir patiko mintis, jog žmonės yra valdomi televizijos, radijo, spaudos, interneto net patys to nesuvokdami. Šioks toks Placebo efektas, tačiau PLACEBAS kn

Tęsiu savo blogo pildymą su dar vienu kūriniu - Drakula. Su šiuo įrašu pradėsiu pati fotografuoti knygų viršelius, toliau stengsiuos tai daryti kuo įdomiau.:) Panorau perskaityti, kai grupiokė prasitarė, jog pasiėmė iš močiutės (beje, tai buvo gan senokai, maždaug prieš mėnesį). Visada mane kažkuo žavėjo vampyrai, nors „Saulėlydžio“ sagų nesiruošiu paimti į rankas. Na, o kas įdomaus ir įtraukiančio šiame sename gerame kūrinyje?:) Visiems tikrai nepaslaptis, jog Bram Stoker su Drakula turėjo didelės įtakos tolesnėms istorijoms apie vampyrus bei jų gyvenimus, visgi kūrinys parašytas XIX amžiuje. Ir nenuostabu, kūrinys tikrai geras, įdomus bei lengvai skaitomas. Viskas parašyta dienoraščio ištraukomis, kas man, turbūt, labiausiai ir patiko (mėgstu skaityti knygas, kuriuose galima tai rasti). Istorija prasideda nuo advokato vykimo į Transilvaniją, grafo Drakulos pilį. Neilgai trukus jis pastebi, kad grafas nevalgo, nesirodo dienos šviesoje, bei neturi jokių, jam padedančių tarnų. Nenori