Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“

  Dvylikta mano 2015 metų knyga. Visai džiaugiuosi savo tokiu pasiekimu per tuos kelis mėnesius.:) Na, o šį kart - Silva Rerum antroji dalis. Pirmąją dar skaičiau vasaros pradžioje, tada tiesiog gyvenau knyga ir jos magiška įtaka, tad antrąją norėjau iškart griebt ir perskaityt! Bet vis nerasdavau, vis kažkas būdavo paėmęs, o vėliau taip ir numojau ranka į ją.. Bet štai pagaliau sukramčiau, gan greitai (kaip man). 
  Galiu pasakyti, kad pirmoji dalis buvo geresnė, daugiau galėjau panirti į veikėjų pasaulius, o ir buvo jie įdomesni. Antroje dalyje įsisuka maras, istorija pasakojama veikėjų, kurie jau senatvę ragaujantys, prisiminimais ir ne tik. Ta pati Uršulė, kartais šmėruojantis Kazimieras, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Onai Kotrynai, jos vyrui Jonui Izidoriui (jei nemaišau, nes kažkaip sunkokai sekės įsiminti veikėjus ir jų santykius) bei keletą kitų. Pagrinde vyrauja mirtys, išvirkavimai, skurdas, viskas aprašytai smulkiai, su begalę detalių. Dėl to man patinka K. Sabaliauskaitė ir jos gebėjimas aplinką perteikti itin vaizdžiai, kad būtų galima lengvai matyti užsimerkus.:) Taip pat, tikriausiai labiausiai man patiko Onos Kotrynos stiprybė ir jos pastangos nepalūžti, išlaikyti dvarą ir jo gyventojus. Beje, radau šiokių tokių panašumų ir su Uršule. 
  Kalbant apie pabaigą, tai man pasirodė per daug dramatiška, kažkokia ne „Silva Rerum'iška“.. Bet apibendrinus, knyga išties gera, norisi ir trečią dalį paimti.:)

Mano vertinimas: 4/5

“ji buvo pernelyg ilgai nugyvenusi, pernelyg daug patyrusi, kad jau žinotų, jog ten, kur prasideda gailesys - pasibaigia meilė.”