Įkvėpk žodžio

Nekantraudama ir džiūgaudama rašau apie vieną iš geriausių mano skaitytų knygų „Nežudyk strazdo giesmininko“. Tai buvo malonumas, gėris, nauda ir visi kiti teigiami žodžiai, apibūdinantys laiką, kurį praleidau su šiuo nuostabiu kūriniu. Vien gavusi ją bibliotekoje džiaugiausi, kad pagaliau pateko į mano rankas. Ir mano džiugesys buvo pagrįstas. Taigi trumpai apie kūrinį. Istorija pateikta pasakojimu iš mergaitės, Džinos Luizos Fičer, lūpų. Jos tėvas Atikus - advokatas, kuris man tapo tikru herojumi ir didvyriu, kadangi gynė teisme juodaodį. O istorija vyko laikais, kai Amerikoje ši rasė buvo ypač žeminama ir lyginama su žeme. Džina, dar vadinama Paukšteliu, žingeidi ir labai protinga mergaitė, nors dauguma moterų ją vertino neigiamai, kadangi ji nesiteikė elgtis kaip tikra ledi. Tačiau tai nenuostabu, juk vaikas augo be mamos, tik su tėčiu ir broliu. Beje, jie turėjo namų šeimininkę, kuri kartu buvo ir lyg mokytoja. Mergaitės brolis, Džimis, jos nuotykių ir kelionių bendražygis. Ta...

Po ilgokos pertraukos grįžau į savo virtualią biblioteką, šįkart su Haruki Murakami knyga „Novegų giria“. Kodėl būtent šita knyga? Ne kartą skaičiau jog šis autorius yra ypač išgarsėjęs jaunimo tarpe, tad, aptikusi bibliotekoje, stvėriau. Ir mano skaitymas užtruko ilgai. Galbūt mokymąsis pailgino šį procesą, bet taip pat ir ištęstas knygos turinys. Taigi apie ką šis leidinys? Pagrindiniai veikėjai yra trys: Vatanabė, Naoko ir Midzuki. Tai trys jauni žmonės, besimokantys universitete. Visi jie pateikti įdomiai, su savu mąstymo stiliumi, tačiau labiausiai širdis linko prie Vatanabės (tikriausiai todėl, jog jam taip pat skaitymas yra malonumas). Naoko ir Midzuki dvi merginos, kurioms neabejingas minėtasis vaikinukas. Visa ši knyga išsiskyrė keistais veikėjų likimais. Mirtys, depresijos ir ligos skamba nepatraukliai, tačiau būtent dėl to Norvegų giria ir yra įdomi. Negaliu sakyti, jog tai buvo kažkas, kas mane įtraukė, tačiau pabaiga nenuvylė, nors ir buvo galima nuspėti įvykius. Tie...

Ką gi, dar po vienos ilgos pertraukos papildžiau savo perskaitytų knygų sąrašą, Šį kartą tai Charles Bukowskio „Skaitalas“. Turbūt vienas iš keisčiausių kūrinių, kuriuos teko skaityti. Tačiau tai nereiškia, jog jis buvo neįdomus, atvirkščiai, skaitėsi lengvai, tačiau nelabai greitai (galbūt todėl, jog didžiąją laiko dalį užėmė mokslai).  Na, o pats kūrinys apie Los Andželo detektyvą, kurio profesijoje vienu metu atsirado daug keisčiausių bylų. Ponia Mirtis, Raudonasis Žvirblis, Džeinė Nitro, kuri, beje, sutvėrimas iš kosmoso, tik pasivertęs į moters kūną. Taip, tai skamba itin keistai, bet skaitant buvo net juokinga. Pagrindinio veikėjo gyvenimas, deja, niūrius, pilkas ir ganėtinai liūdnas. Žlugusios trys santuokos, nė vienos atžalos ir kiekvieną dieną alkoholis. Nors dabar yra daug tokių žmonių ir tai nebe naujiena, tačiau vistiek liūdnoka, jog niekas nieko nesistengia dėl to pakeisti. Betkuriuo atveju, tai buvo mano antras perskaitytas C. Bukowskio kūrinys (pirmasis „Arklieno...

Anotacija:   "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" - tai knyga, kuri plačiai išgarsino jos autorių visame pasaulyje. Skaitytojams siūlomas šio kūrinio naujas vertimas į lietuvių kalbą.Tai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą. Ilgą laiką troškau perskaityti šią knygą ir, kai pagaliau bibliotekoje man ją įteikė, supratau, kad tikėjausi ne to. Visų pirma, šokiravo knygutės (būtent, KNYGUTĖS) dydis, apimtis. Tačiau raminau save, kad ne „storume“ esmė, o turiny. Deja, ir pats turinys nepadarė tokio įspūdžio, kokio tikėjaus. Taip, tai alegorinis pasakojimas, kuriame išties yra daug tiesos ir galima pasimokyti, bet vis dėlto..  Džonatanas Livingstonas - žuvėdra. Tačiau ne tokia, kaip ir visos, esančios jo būry. Tai išskirtinis paukštis, trokštantis tobulėti ir išnirti iš jį supančių ribų, bei normų. Kritikuojamas tėvų ir kitų narių žvilgsnių, Džonatanas Livingstonas Žuvė...

„Žmones išskiria ne priešiškumas, o baimė virsti vienas kitam blogu įpročiu.“ Anotacija : Naujausias rašytojo romanas „Murmanti siena“ – vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Pradėjau skaityt šią knygą su viltimi, kad daugiau sužinosiu apie tremtį, partizanus ar netgi genocidą. Ir dabar, kai jau perskaičiau, nesijaučiu įgavus daugiau žinių.. Galbūt tai ir yra pagrindinis aspektas, dėl kurio nusivyliau romanu.  Išmėtyti pasakojimo laikai, daugybės personažų aprašymai - visa tai apsunkino skaitymą. Pagrindinis (turbūt) veikėjas - Adolfas - tarsi šizofrenikas, apimtas gyvenimo baimės. Vieną dieną jis jaučiasi pagrobtas ir uždarytas kvadratiniame kambary, su neperregimu stiklu, o kitą kartą - jis jau guli ligoninėje sumuštas ir skaudanč...

Knygos anotacija:   Pagrindinis veikėjas – tarsi „vėlė be vietos“. Jis palieka gimtąjį kraštą, Čarlstoną Pietų Karolinoje, ir kovoja su demonais, tūnančiais praeityje. O jų daugybė: mylimos žmonos savižudybė, destruktyvūs santykiai su motina ir tėvu, brolio dvasinė negalia, vaikystės draugų išsiskyrimas, artimųjų likimuose įrašyta žydų holokausto ir Vietnamo karo, Amerikos dvasinio holokausto, patirtis.   Tačiau kai nuo leukemijos ima merdėti motina, Džekas privalo grįžti į Ameriką. Taip prasideda sunkus ir ilgas kelias į susitaikymą ir atleidimą. Ilgainiui ima ryškėti ir tikroji žmonos savižudybės priežastis...  Dar viena vasaros knyga, turinti gausų kiekį puslapių. Tai tapo lyg įššūkiu - perskaityti „storą“ romaną. :)) Pasiėmus šią knygą, turėjau mintį, jog bus nuobodoka, nes visgi nemaža apimtis, tačiau nebuvo jau taip baisu. Deja, man pasirodė per daug ištęsta, sumaišyta (daug veikėjų, kurių aprašymai išnirdavo netikėtai, prisiminimai ir t.t.), todėl po kurio...

„Gyvenimas po klevu“ - tai istorija apie seną moteriškę, kuri gyvena viena kaimo užkampy. Kadaise gyvavusi gyvenvietė buvo perkelta ir modernizuota, o viskas, kas sena - nugriauta. Perteiktas stiprus ryšys su gimtaisiais namais, klevu, aplinka privertė žavėtis R. Granausko kūryba. Taip pat labiausiai įsiminė močiutės kaskart vartojami žodžiai „mano žmogus“ skirti įvardinti antrajai pusei, savo gyvenimo bendrakeleiviui. Nors novelė ir trumpa, tačiau prasminga, galbūt net sukrečianti. Ėmiau suprasti senų žmonių suvokimą apie savo namus ir tėviškę - tai neatskiriamos vertybės, kurias kiekvienas turėti saugoti ir puoselėti, o šioje istorijoje tam buvo net paaukota gyvybė.  Įvertinimas: 5/5