Įkvėpk žodžio

„Gyvenimas po klevu“ - tai istorija apie seną moteriškę, kuri gyvena viena kaimo užkampy. Kadaise gyvavusi gyvenvietė buvo perkelta ir modernizuota, o viskas, kas sena - nugriauta. Perteiktas stiprus ryšys su gimtaisiais namais, klevu, aplinka privertė žavėtis R. Granausko kūryba. Taip pat labiausiai įsiminė močiutės kaskart vartojami žodžiai „mano žmogus“ skirti įvardinti antrajai pusei, savo gyvenimo bendrakeleiviui. Nors novelė ir trumpa, tačiau prasminga, galbūt net sukrečianti. Ėmiau suprasti senų žmonių suvokimą apie savo namus ir tėviškę - tai neatskiriamos vertybės, kurias kiekvienas turėti saugoti ir puoselėti, o šioje istorijoje tam buvo net paaukota gyvybė.  Įvertinimas: 5/5

Tai buvo, tikriausiai, pirma knyga, parašyta lietuvių autoriaus, kurią perskaičiau savo noru. (Turiu omeny, jog ne iš mokyklos sąrašo). Nei autoriaus, nei juolab knygos nebuvau girdėjusi. Tačiau, bibliotekininkės patarimu, nusprendžiau išbandyti. Deja, teko nusivilti.. Visas siužetas primena „meksikietiškas melodramas“, o ir pati istorija padarė neigiamą įtaką. Galima spręsti, jog paties autoriaus gyvenimas ne rožėm klotas, nes labai jau nusivylęs ir piktas požiūris į pasaulį. Tačiau dėl vieno dalyko sutinku - politikų ar tiesiog milijonierių gyvenimas. Tai istorija apie  žmones, kurie yra praradę visas dvasines vertybes, humaniškumą. Pinigai, turtai ir visa, kas materialu - svarbiausias jų gyvenimo aspektas. Pagrindinis veikėjas - Normantas - politikierius, kurio pagrindinė ambicija - tapti šalies Prezidentu. Pasiekęs savo tikslą, jis susitelkia ties tuo, nekreipdamas dėmesio nei į savo šeimos, nei į paties tikrąją laimę. Tokios siužeto dalys kaip  „tikrosios gyvenimo meilė...

"Tūkstančių mylių kelionė prasideda mažu žingsneliu." Kadangi ieškojau knygos, susijusios su psichologija, tai bibliotekoje akį pritraukė ši. Atsivertus, turinyje galima pastebėti vienerių metų suskirstymą savaitėmis. Būtent toks šios knygos tikslas - per metus išmokti tai, kas yra pateikiama autorės. Na, aš metus šios knygos laikyti negalėčiau, kadangi ji priklauso bibliotekai, tačiau, nors ir perskaičius per savaitę, supratau ir, galbūt, išmokau kai kurių dalykų.  Pirmiausia, reikia nepamiršti mylėti save ir skirti laiko vienišam laikui (tačiau neilgam). Mūsų kūnas ir siela turėtų būti prioritetas visose gyvenimo srityse ir mokėjimas atsipalaiduoti bei pabūti ramioje fazėje, praturtina dienas. Taip pat, reikia išmokti atleisti ir paleisti neapykantą bei skriaudas. Gyvenimas per trumpas laikyti savyje pyktį, kuris tik sukuria neigiamą aplinką. Žodžiu, pradedu per daug filosofuoti, tad verčiau čia ir baigsiu. :)) Balai, kuriuos skiriu: 3/5 Mano sąsiuviny atsidūrusi...

"Nepaprasta ir giliai jaudinanti knyga." - The New York Times Paėmusi į rankas šią knygą bibliotekoje, prisiminiau, kad pavadinimas labai jau kažkur girdėtas. Atvertus kitą pusę - filmo ištrauka. Tai buvo, turbūt, vienintelė priežastis, kodėl ją nutariau skaityti. Visada yra įdomu palyginti. Na, o pats siužetas labai keistas, tačiau savotiškai įdomus. Tai istorija apie Amerikietiškos svajonės žlugimą, "mirtį". Jauna sutuoktinių pora, per anksti susilaukusi vaikų, gyvena tarsi tobulame name, ramiame rajone. Tačiau iš tiesų tai tik išorės vaizdas. Namuose vyrauja įtampa, dažnai išauganti į barnius ir isterijas. Visas gyvenimas - tai vaidinimas ir netikrumas dėl vaikų ir netgi kaimynų gerovės. Moteris, nejautusi vaikystėje tėvų meilės ir didelio dėmesio, pati nemoka mylėti savo antrosios pusės ir teigia, nežinanti,kas esą. Vyras - nuobodų darbą dirbantis žmogus, kuriam tereikia moterų intymumo, todėl tam pasitarnauja jo kolegė. Iš tiesų, dabartiniame mūsų gyvenime vy...

Šią knygą troškau perskaityti jau gana ilgą laiką ir netikėtai radau bibliotekoje. Tikriausiai pirmas dalykas, kuris mane pritraukė prie šios knygos - gėlių žodynas, todėl labai magėjo pamatyti jį. ,,Gėlių kalba" - tai istoriją apie našlaitę Viktoriją, kuri atsidūrusi gatvėje, prieglobstį susiranda parke ir užveisia jame savo gėlyną. O gėlės jos gyvenime atsirado globėjos dėka, kuri pasakodavo apie karalienės Viktorijos laikais buvusią gėlių kalbą. Susiradusį darbą kioskelyje ir darydama puokštes, mergina paverčia daugelį žmonių laimingais. Tiesa, netoli atranda ir sielai artimą žmogų. Nors Viktorija ir neprisileidžia žmonių,o nuo kiekvieno prisilietimo kenčia, jos gyvenimas staiga apsiverčia. Galėčiau daugiau pasakoti apie siužetą, bet tuomet atpasakočiau visą knygą. Lengvam paskaitymui, paprasta istorija.

Po ilgos pertraukos nusprendžiau vėl paimti į rankas knygą. Besiruošdama egzaminams, pamiršau tai, ką, turbūt, labiausiai mėgstu daryti - ogi skaityti. Tiesa, viena iš priežasčių buvo ta, kad nutariau lavinti savo rašymo įgūdžius, kurie,pasirodo, nėra itin geri. Taigi, J. Green'o knyga "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" buvo mano norimų knygų sąraše. Ir, kai pagaliau ją suradau, nė kiek nenusivyliau. Galbūt kitiems ji atrodo banali, tačiau mane net privertė pravirkti. O tai istorija apie du, vėžiu sergančius paauglius, kurių likimas panašus. Tačiau juos sieja ne tik mirtina liga, bet ir meilė knygoms. Aizekas ir Heizelė - tai du pagrindiniai veikėjai, kurie susipažino vėžiu sergančių vaikų klube. Pradėję bendrauti, jie apsikeitė savo mėgstamiausiomis knygomis. Tiesa, Heizelės knyga be pabaigos, todėl mergaitė labai rūpi, kas nutiks toliau, o autoriaus neatsakyti laiškai ją dar labiau erzina. Turbūt gražiausia vieta šioje knygoje - kai Aizekas atiduoda savo "norą...

Dar vienas kūrinys iš mokymosi sąrašo - "Svetimas". Pirmas įspūdis, perskaičius romaną - pavadinimas tiksliai atitinka siužetą ir pagrindinį veikėją Marso. Jo gyvenimas pripildytas šalčio, abejingumo ir svetimo jausmo visam pasauliui. Mirus motinai, Marso neliūdi, negedi, tiesiog jaučia pareigą palaidoti savo gimdytoją. Kitą dieną jis jau maudosi baseine, susipažįsta su mergina ir eina į kino teatrą. Atrodo, kad normaliam žmogui tai nebūdinga. Kiekvienas, palaidojęs savo motina, bent išspaudžia ašarą ir gedi visą gyvenimą. Tačiau šiam veikėjui visa tai svetima. Taip pat, kaip ir jausmai, t.y. meilė. Jam nesvarbu, myli jis merginą ar ne, atrodo, kad jam viskas yra nesvarbu.  Mano nuomone, didžiausias sukrėtimas šiame kūrinyje buvo tas, kad Marso nužudo žmogų. Ir iki šiol aš nesuprantu, kokių priežasčių vedamas, jis tai padarė. Ar tiesa, kad nuo didelio karščio? Atsidūręs kalėjime, jis supranta, kas yra ilgesys ir kokia, pagaliau, yra gyvenimo esmė ir džiaugsmas. Tai vėstantis ...