Įkvėpk žodžio

Ar mylite gyvūnus? Aš kitokio atsakymo nei "taip" negalėčiau ištarti. Nuo pat mažens užaugau su gyvūnėliais, juos mylėdama ir gerbdama (tai darau iki šiol: turiu namie katę, kurią priglaudėme iš gatvės). Visada mano dėmesį nukreipia šunelis, kačiukas ar bet kuris kitas gyvūnėlis. Labai juos myliu ir be jų negalėčiau įsivaizduoti savo namų.:) Galbūt todėl ir labai norėjau perskaityti Dario Martinelli knygą „Laiškai sūnui vegetarui“. Prieš ją nusipirkdama, skaičiau ne vieną aprašymą ir labiausiai patraukė tai, jog knygoje karaliauja tema - gyvūnai, jų teisių gynimas ir, žinoma, vegetarizmas. Knygos pati forma yra, kaip galima atspėti, laiškai, skirti autoriaus vaikui. Jam gimus, tėvai nusprendė nemaitinti vaiko mėsa, tačiau, jam paaugus ir galint atlikti savarankiškai sprendimus, vegetarizmas nebus skiepytas prievarta ir vaikais bet kuriuo metu galės pakeisti savo gyvenimo būdą. Autorius neperša priverstinai savo gyvenimo būdą vaikui, tiesiog supažindina su savo vertybėmis ir...

Paatviraukim.:) Visada buvau skeptiškai nusiteikusi prieš šią knygą, mačiau, kad dauguma ją skaito, bet man visada galvoje kirbėjo mintis, jog tai tik dar viena gyvenimo pamokymų knyga.. Iš tikrųjų tai aš neklydau, nes ši knyga ir buvo panaši, bet manęs nenuvylė, tad leiskit plačiau papasakoti. Alanas - pagrindinis veikėjas, kurio akimis didžioji knygos dalis ir yra pasakojama. Knyga prasideda tuo, jog jis bando nusižudyti, stovėdamas ant Eifelio bokšto. Kas jam užkerta kelią? Nepažįstamas vyriškis, stovėjęs ten, tamsoje, kuris siūlo pakeisti jam gyvenimą. Tik yra viena sąlyga: Alanas privalės atlikti visas jam skirtas užduotis, kitaip turės atsisakyti gyvenimo. Taip knyga ir rutuliojasi, kai Alanas, atlikinėdamas jam skirtas užduotis, po truputį nugali savo baimes ir tobulėja vidumi. Aišku, knyga nebūtų įdomi, jei viskas tuo ir pasibaigtų.:) Kas man labiausiai patiko? Idėjos, sukurtos autoriaus, padedančios atsisakyti savo baimių ir tam reikalingi veiksmai. Manau, daugelis iš mūsų bi...

Dieve Dieve, mano tinklaraštis baigia sunykti... Na, bet tikiuosi, jog su vasara ateis ir mano įrašai čia.:) Perskaičiau Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, tiesa, tai dariau laaabai ilgai, nes vis nebūdavo tam laiko. Jei nesate nieko girdėję apie šią knygą, tai pasakysiu, kodėl aš ją paėmiau į rankas. Internete radau pasidalintų labai romantiškų, širdį pažadinusių citatų, todėl, susidomėjus, panorau perskaityti visą kūrinį. Jei trumpai, tai visas veiksmas vyksta Ispanijoje, kalnuose, per pilietinį karą. Amerikietis Robertas Džordanas atvyksta su užduotimi - susprogdinti tiltą. Atvykęs savo užduoties, jis susiduria su vietiniais, kurie kalnuose slepiasi nuo pavojaus, taip tuo pačiu, padedami atvykėliui įvykdyti planus. Knyga susideda iš, jei neklystu, 500 (plius minus) puslapių, kuriuose aprašomos vos kelios dienos. Klausiate kam šitiek puslapių kelioms paroms? Ogi per tą laiką, pagrindinis veikėjas patiria tikriausiai viską, ką žmogui įmanoma. Naujas pažintis, draugystę, p...

“Sometimes you climb out of bed in the morning and you think, I'm not going to make it, but you laugh inside — remembering all the times you've felt that way.” Charles Bukowski

Nežinau kam pasakoti, nes iš tikrųjų ir per sunku tai daryti. Jau gana ilgą laiką jaučiuosi sutrikusi viduje, kankinuosi, nebemoku mėgautis gyvenimu. Galbūt todėl, nes nelengva matyti, kaip tavo artimiausias žmogus serga depresija. Dėl to, bijau grįžti savaitgaliais namo, nes žinau, jog mano, ar kito šeimos nario, ne taip ištartas žodis gali padaryti žalą. Todėl gyvenu nuolatinėje įtampoje. Per daug bijau visko: bijau, jog nenusiseks mokslai, bijojau dėl darbo, apskritai, dėl visko. Su niekuo nešnekėjau, laikiau viską viduje ir tai padarė tiek man, tiek mano mylimam žmogui žalą. Tapau itin pavydi, nuolat priekaištavau, nebemokėjau būti jaunu žmogumi. Ir tai man atlygino to žmogaus praradimu. Žinau, jog esu viduje sužalota ar kažkas tokio, bet užkrauti savo rūpesčius kitiems, artimiesiems būtų per daug savanaudiška, kai problemų ir taip yra per akis. Kiekvieną dieną turiu apsimesti, jog man viskas gerai, nors girdžiu, kaip manęs klausia, kodėl aš niekad nesišypsau. O dabar yra ypač sunk...

Grįžtu su šiuo nuostabiu kūriniu (o, kad būčiau tai supratusi dar mokykloje...)! Visiškai nesitikėjau, kad šitaip įtrauks, sužavės ir paliks be žodžių. Iš tiesų. Be jokių abejonių, pasipildžiau savo geriausiųjų sąrašą.:) Pradėkim nuo pradžių. Po ilgos neskaitymo krizės nusprendžiau, jog turiu pajusti, ką reiškia tikra klasika. Turėjau kelias knygas omeny ir taip gavosi, jog bibliotekoje užkliuvau už Doriano Grėjaus. Ir, kaip jau sakiau, buvo nuostabu! Turbūt daugelis esat vienaip ar kitaip susidūrę su šiuo kūriniu, nes pati ją žinau iš mokyklos laikų. Ir nežinau, ar Oskaras Vaildas yra tiesiog ypatingai geras rašytojas, ar tik šis jo kūrinys išėjo nuostabiai. Bet kuriuo atveju, Doriano (pagrindinio veikėjo) charakteristika ir pati asmenybė verčia jo kartu ir nekęsti, ir žavėtis. Naudodamasis jog yra jaunas ir išskirtinai gražios išvaizdos, jis mėgaujasi gyvenimu ir dėmesiu. Garsus dailininkas jį dievina, kas su juo susipažįsta, nori vis daugiau ir daugiau. Pasipūtęs, arogantiškas ir...

Taip jau būna, kai visą laiką užima mokslai, o dar neseniai ir prisidėjo darbas. Pradžia sunki, norisi viską mesti, o apie knygas ar tinklaraštį nė pagalvoti negali. Tereikia įsivažiuoti, nusiraminti, pamatyti lange pirmą sniegą ir pajusti Kalėdų dvasią. Dabar vėl ramiai esu panirusi į skaitymą. :) Šiuo metu mano dėmesys sutelktas ties Oskaru Vaildu. Labas, Dorianai Grėjau.