Ernest Hemingway „Kam skambina varpai“

Dieve Dieve, mano tinklaraštis baigia sunykti... Na, bet tikiuosi, jog su vasara ateis ir mano įrašai čia.:) Perskaičiau Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, tiesa, tai dariau laaabai ilgai, nes vis nebūdavo tam laiko.
Jei nesate nieko girdėję apie šią knygą, tai pasakysiu, kodėl aš ją paėmiau į rankas. Internete radau pasidalintų labai romantiškų, širdį pažadinusių citatų, todėl, susidomėjus, panorau perskaityti visą kūrinį. Jei trumpai, tai visas veiksmas vyksta Ispanijoje, kalnuose, per pilietinį karą. Amerikietis Robertas Džordanas atvyksta su užduotimi - susprogdinti tiltą. Atvykęs savo užduoties, jis susiduria su vietiniais, kurie kalnuose slepiasi nuo pavojaus, taip tuo pačiu, padedami atvykėliui įvykdyti planus.
Knyga susideda iš, jei neklystu, 500 (plius minus) puslapių, kuriuose aprašomos vos kelios dienos. Klausiate kam šitiek puslapių kelioms paroms? Ogi per tą laiką, pagrindinis veikėjas patiria tikriausiai viską, ką žmogui įmanoma. Naujas pažintis, draugystę, pyktį, neapykantą, baimę, drąsą ir, žinoma, meilę. O meilės vardas Marija...
Marija, kuri dar jauna mergaitė (ar moteris?), įsimyli amerikietį iš pirmo žvilgsnio ir atiduoda visą širdį jam. Dėl to, skaitant, man buvo šiek tiek jos gaila, nes atrodė itin naivi ir pažeidžiama, kuria labai lengva pasinaudoti. Bet, tikriausiai, toks jau žmogus tampi, kai širdis pripildyta jaunos, naivios meilės...:)
Trumpas knygos verdiktas: truputį ištęsta, vietomis tapo nuobodoka skaityti, bet istorija turtinga!

Įvertinimas: 4/5

“Tačiau naktį pabudo ir apkabino ją stipriai, tartum ji būtų buvusi visas jo gyvenimas; visas gyvenimas, kurio jis netenka. Laikė ją glėby jausdamas, jog ji - visas jo gyvenimas; o taip ir buvo iš tiesų. Tačiau ji miegojo kietai ir nepabudo.”

“Ir jis matė aukso rusvumo veidą, ir rusvai pilkas akis, ir šypsančias sodrias lūpas, ir saulės išblukintus trumpus plaukus, ir ji pakėlė veidą, ir nusišypsojo jam į akis. Tai tikrai buvo tiesa.” 

“Mes mylėdavomės kambary, kur prieš balkoną kabojo žaliuzės iš medinių lentelių ir dvelkė vėjelis pro atlenkiamą langą virš balkono durų. Mylėdavomės tame kambary, kur nuo nuleistų žaliuzių ir dieną būdavo prieblanda, o iš gatvės dvelkdavo gėlių turgavietės kvapais ir sudegusiu paraku nuo petardų traca, kuri buvo nutiesta per gatves ir per feriją sproginėdavo kiekvieną popietę. Tai buvo fejerverkų linija, nutiesta per visą miestą, - petardos, sujungtos tarpusavy, - ir trenksmingi sprogimai bėgdavo tramvajų stulpais ir laidais, peršokdami nuo stulpo ant stulpo ir taip šaižiai pokšėdami, kad sunku įsivaizduoti.” 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Jonas Mekas „Laiškai iš Niekur“

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Anos Frank Dienoraštis