Įkvėpk žodžio

Dieve Dieve, mano tinklaraštis baigia sunykti... Na, bet tikiuosi, jog su vasara ateis ir mano įrašai čia.:) Perskaičiau Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, tiesa, tai dariau laaabai ilgai, nes vis nebūdavo tam laiko. Jei nesate nieko girdėję apie šią knygą, tai pasakysiu, kodėl aš ją paėmiau į rankas. Internete radau pasidalintų labai romantiškų, širdį pažadinusių citatų, todėl, susidomėjus, panorau perskaityti visą kūrinį. Jei trumpai, tai visas veiksmas vyksta Ispanijoje, kalnuose, per pilietinį karą. Amerikietis Robertas Džordanas atvyksta su užduotimi - susprogdinti tiltą. Atvykęs savo užduoties, jis susiduria su vietiniais, kurie kalnuose slepiasi nuo pavojaus, taip tuo pačiu, padedami atvykėliui įvykdyti planus. Knyga susideda iš, jei neklystu, 500 (plius minus) puslapių, kuriuose aprašomos vos kelios dienos. Klausiate kam šitiek puslapių kelioms paroms? Ogi per tą laiką, pagrindinis veikėjas patiria tikriausiai viską, ką žmogui įmanoma. Naujas pažintis, draugystę, p...

“Sometimes you climb out of bed in the morning and you think, I'm not going to make it, but you laugh inside — remembering all the times you've felt that way.” Charles Bukowski

Nežinau kam pasakoti, nes iš tikrųjų ir per sunku tai daryti. Jau gana ilgą laiką jaučiuosi sutrikusi viduje, kankinuosi, nebemoku mėgautis gyvenimu. Galbūt todėl, nes nelengva matyti, kaip tavo artimiausias žmogus serga depresija. Dėl to, bijau grįžti savaitgaliais namo, nes žinau, jog mano, ar kito šeimos nario, ne taip ištartas žodis gali padaryti žalą. Todėl gyvenu nuolatinėje įtampoje. Per daug bijau visko: bijau, jog nenusiseks mokslai, bijojau dėl darbo, apskritai, dėl visko. Su niekuo nešnekėjau, laikiau viską viduje ir tai padarė tiek man, tiek mano mylimam žmogui žalą. Tapau itin pavydi, nuolat priekaištavau, nebemokėjau būti jaunu žmogumi. Ir tai man atlygino to žmogaus praradimu. Žinau, jog esu viduje sužalota ar kažkas tokio, bet užkrauti savo rūpesčius kitiems, artimiesiems būtų per daug savanaudiška, kai problemų ir taip yra per akis. Kiekvieną dieną turiu apsimesti, jog man viskas gerai, nors girdžiu, kaip manęs klausia, kodėl aš niekad nesišypsau. O dabar yra ypač sunk...

Grįžtu su šiuo nuostabiu kūriniu (o, kad būčiau tai supratusi dar mokykloje...)! Visiškai nesitikėjau, kad šitaip įtrauks, sužavės ir paliks be žodžių. Iš tiesų. Be jokių abejonių, pasipildžiau savo geriausiųjų sąrašą.:) Pradėkim nuo pradžių. Po ilgos neskaitymo krizės nusprendžiau, jog turiu pajusti, ką reiškia tikra klasika. Turėjau kelias knygas omeny ir taip gavosi, jog bibliotekoje užkliuvau už Doriano Grėjaus. Ir, kaip jau sakiau, buvo nuostabu! Turbūt daugelis esat vienaip ar kitaip susidūrę su šiuo kūriniu, nes pati ją žinau iš mokyklos laikų. Ir nežinau, ar Oskaras Vaildas yra tiesiog ypatingai geras rašytojas, ar tik šis jo kūrinys išėjo nuostabiai. Bet kuriuo atveju, Doriano (pagrindinio veikėjo) charakteristika ir pati asmenybė verčia jo kartu ir nekęsti, ir žavėtis. Naudodamasis jog yra jaunas ir išskirtinai gražios išvaizdos, jis mėgaujasi gyvenimu ir dėmesiu. Garsus dailininkas jį dievina, kas su juo susipažįsta, nori vis daugiau ir daugiau. Pasipūtęs, arogantiškas ir...

Taip jau būna, kai visą laiką užima mokslai, o dar neseniai ir prisidėjo darbas. Pradžia sunki, norisi viską mesti, o apie knygas ar tinklaraštį nė pagalvoti negali. Tereikia įsivažiuoti, nusiraminti, pamatyti lange pirmą sniegą ir pajusti Kalėdų dvasią. Dabar vėl ramiai esu panirusi į skaitymą. :) Šiuo metu mano dėmesys sutelktas ties Oskaru Vaildu. Labas, Dorianai Grėjau. 

Per kelis „pasimatymus“ su Bukowskiu perskaičiau jo ne itin romantišką „Paštą“. Kaip ir visuose jo kūriniuose, taip ir čia ta pati atmosfera: ironija, besiliejanti per kraštus, seksas bei alkoholis.Pagrindinis veikėjas kaip ir pati atmosfera - visada kenčiantis pagirias ir savo sumautą paštininko darbą. Vienintelis džiaugsmo suteikiantis dalykas jo gyvenime (jei šis žmogus išvis jaučia džiaugsmą) tai jo nimfomanė sugyventinė.  Henrio Činaskio gyvenimas kaip nuolat ratu besisukanti Žemė. Atrodo, kartais jam jau pavyksta pabėgti nuo paštininko dalios, tačiau, galiausiai jis vistiek ten atsiduria.  Deja, daugiau kaip ir neturiu ko pasakyti. Telieka patiems perskaityti.

Atsiradus laisvam laikui, pasibaigus vasarai (deja..) grįžtu atgaivinti savo tinklaraštį! Karščiausias metų laikas baigėsi ir kadangi man tai buvo toli gražu ne atostogos, neturėjau laiko nei knygų skaitymui, nei blog 'o pildymui. Prasidėjo ruduo, kartu su juo ir nauja pradžia: naujos paskaitos, nauji rūbai, naujos knygos, naujas karštas kavos puodelis. Ir supratau, jog iš tikrųjų aš myliu rudenį.:) Dievinu tą žvarboką orą, krentančius ir spalvą pakeitusius lapus, megztinius, lietų už lango ir žvakių šviesą..  Na, o šįkart žvakės šildė mane skaitant „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Turbūt kas skaitėte šią knygą žinote, jog yra pastatytas ir filmas. :) Turbūt panašiai prieš metus teko jį žiūrėti, todėl dabar nusprendžiau palyginti su knyga. Taigi kas geriau? Perskaičius pusę knygos, maniau, jog filmas geresnis, buvau net įsitikinus! Skaitėsi gan sunkiai, nebuvo to norimo veiksmo, todėl gan ilgokai užtrukau su ja. Beeeet. Antroji pusė patenkino visus mano įgeidžius. Žavėjo smul...