Patrick Süskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

Atsiradus laisvam laikui, pasibaigus vasarai (deja..) grįžtu atgaivinti savo tinklaraštį! Karščiausias metų laikas baigėsi ir kadangi man tai buvo toli gražu ne atostogos, neturėjau laiko nei knygų skaitymui, nei blog'o pildymui. Prasidėjo ruduo, kartu su juo ir nauja pradžia: naujos paskaitos, nauji rūbai, naujos knygos, naujas karštas kavos puodelis. Ir supratau, jog iš tikrųjų aš myliu rudenį.:) Dievinu tą žvarboką orą, krentančius ir spalvą pakeitusius lapus, megztinius, lietų už lango ir žvakių šviesą.. 
Na, o šįkart žvakės šildė mane skaitant „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Turbūt kas skaitėte šią knygą žinote, jog yra pastatytas ir filmas. :) Turbūt panašiai prieš metus teko jį žiūrėti, todėl dabar nusprendžiau palyginti su knyga. Taigi kas geriau? Perskaičius pusę knygos, maniau, jog filmas geresnis, buvau net įsitikinus! Skaitėsi gan sunkiai, nebuvo to norimo veiksmo, todėl gan ilgokai užtrukau su ja. Beeeet. Antroji pusė patenkino visus mano įgeidžius. Žavėjo smulkoki aprašymai, kaip pagrindinis veikėjas Žanas Batistas bandė išgauti tobulą kvapą iš jaunų merginų plaukų, odos. Ir nors šlykštėjausi šiuo veikėju, tačiau jo genialumas kartu ir žavi. Ir iš tiesų, ar įmanoma, jog tokie kvepalai priverstų žmones tavimi aklai žavėtis, net garbinti lyg Dievą, bei visiškai atsiduoti tavo valiai? Toks buvo Grenujo (Žano Batisto) tikslas. Ir galiausiai, pasiekęs tai, ko troško, jis nesijautė laimingas. Ir iš tiesų gyvenime taip ir nutinka: sieko tai, ko visa širdim trokšti, bet, galiausiai pasiekęs tikslą, nebejauti to jaudinančio malonumo, nes viską pajautei siekimo procese. Na, bet jau nukrypau truputį nuo pačio kūrinio.
Per daug neaprašiau nei pačio veikėjo, nei visos istorijos, nes ką beskaitytumėt Jūs?:) 

Mano įvertinimas: 4/5

“Kad šis dusnus žmonių tvaikulys aštuoniolika metų slėgė jį lyg prieš audrą pritvinkęs oras, Grenujui paaiškėjo tik dabar, kai pradėjo pamažu iš jo trauktis. Iki šiol jis manė, kad visas pasaulis toks ir kad reikia apskritai jo šalintis. Dabar jam atrodė, kad su pasauliu, pasauliu be žmonių, visai įmanoma sugyventi.”

„Tie neišmanėliai girs taisyklingus bruožus, liauną figūrą, nepriekaištingą krūtinę. O jos akys, šnekės jie, esančios kaip smaragdai, o dantys - kaip perlai,  o rankos ir kojos glotnios kaip dramblio kaulas - ir dar kokių tik neprigalvos idiotiškų palyginimų. Ir išrinks ją Jazminų Karaliene, tapys paiki dailininkai, visi vėpsos į jos portretą ir sakys, kad ji - gražiausia Prancūzijos moteris. Jaunikaičiai ištisas naktis bruzgins mandoliną ir stūgaus po jos langu... stori turtingi seniai susmukdami ant kelių prieš mergaitės tėvą maldaus jos rankos... o visokio amžiaus moterys dūsaus ją regėdamos ir sapnuos, kad bent vieną dieną atrodo taip viliojančiai kaip ji. Ir niekas nesupras, kad ne jos išvaizda iš tikrųjų juos užvaldė, ne jos tariamai nepriekaištingas išorinis grožis, o tik su niekuo nepalyginamas karališkas kvapas!“