Įkvėpk žodžio

“Sometimes you climb out of bed in the morning and you think, I'm not going to make it, but you laugh inside — remembering all the times you've felt that way.” Charles Bukowski

Nežinau kam pasakoti, nes iš tikrųjų ir per sunku tai daryti. Jau gana ilgą laiką jaučiuosi sutrikusi viduje, kankinuosi, nebemoku mėgautis gyvenimu. Galbūt todėl, nes nelengva matyti, kaip tavo artimiausias žmogus serga depresija. Dėl to, bijau grįžti savaitgaliais namo, nes žinau, jog mano, ar kito šeimos nario, ne taip ištartas žodis gali padaryti žalą. Todėl gyvenu nuolatinėje įtampoje. Per daug bijau visko: bijau, jog nenusiseks mokslai, bijojau dėl darbo, apskritai, dėl visko. Su niekuo nešnekėjau, laikiau viską viduje ir tai padarė tiek man, tiek mano mylimam žmogui žalą. Tapau itin pavydi, nuolat priekaištavau, nebemokėjau būti jaunu žmogumi. Ir tai man atlygino to žmogaus praradimu. Žinau, jog esu viduje sužalota ar kažkas tokio, bet užkrauti savo rūpesčius kitiems, artimiesiems būtų per daug savanaudiška, kai problemų ir taip yra per akis. Kiekvieną dieną turiu apsimesti, jog man viskas gerai, nors girdžiu, kaip manęs klausia, kodėl aš niekad nesišypsau. O dabar yra ypač sunk